|
Gyvūnų pasaulyje
Zoologijos sode pastipo didžiulis dramblys.
Vienas lankytojas, paguodė darbuotojus:
– Suprantu, gyvūno mirtis jums yra didelis skausmas. Bet jūs per daug nesisielokit.
– Jums bepigu taip kalbėti! O mums reikės duobę kasti.
Vyras su žmona stovi prie tualeto. Ir vienam, ir kitam norisi tenai apsilankyti. O ant unitazo sėdi riebus, piktas katinas ir skaito laikraštį. Žmona – vyrui:
– Ir kam mes prijaukinom tą gyvulį prie unitazo?
Zoologijos sode:
– Mama, ar čia beždžionė?
– Ne, čia dar tik kasininkė...
– Mano šuo skaito ir dainuoja.
– Žinau. Apie tai man papasakojo mano dogas.
Ėjo per kaimą indas, arabas ir negras. Sutemus pasiprašė viename name pernakvoti. Šeimininkas įsileido, bet perspėjo: „Turiu tik dvi laisvas lovas, vienam iš jūsų teks miegoti tvarte pas gyvulius."
Pakeleiviai sutiko. Galvoja, kas miegos name, o kas tvarte. Į tvartą nusprendė eiti indas, o arabas su negru liko name.
Po minutės durys atsidaro – ant slenksčio indas! Tvarte, girdi, karvė – mums, indams, šventas gyvulys, ir aš ten negaliu miegoti.
Tada nuėjo arabas.
Po minutės grįžta ir sako: „Ten kiaulė guli, purvinas gyvulys, aš ten nemiegosiu".
Nėra kas daryti – eina į tvartą negras.
Po minutės durys atsidaro – ant slenkščio karvė ir kiaulė!..
Du katinai šnekučiuojasi prie šiukšlių konteinerio:
– Kodėl nuo šeimininko pabėgai?
– Tiesiog negera pasidarė. Kai jis mane už grietinės šaukštą tris dienas šaldytuve laikė, dar kentėjau. Kai jis mane orkaitėje visą dieną kepino, taip pat kentėjau. Kai 4 valandas skalbimo mašinoje suko, aš dar iškentėjau. Bet kai jis pradėjo mane bučiuoti ir glostyti po uodega... mano kantrybė baigėsi!
Kartą vilkas aptiko visą lauką kanapių. Susitaisė sau parūkyti, apsinešė. Sėdi ir svajoja:
– Štai nupjausiu visą lauką - ištisą žiemą galėsiu rūkyti. Tingi jis pjauti, o ir dalgio neturi. Guli, galvoja ir staiga pamato bėgantį ežiuką.
– Ežiuk, prieik, pabandyk užtraukti dūmą. Na, kaip?
– Puiku...
– Klausyk, nupjauk man visą šį lauką, didelę krūvą žolės duosiu.
– Tinka.
Ežiukas pjauna žolę, o vilkas sėdi, rūko ir galvoja:
– O už ką šitam dygliuočiui aš turiu žolę atiduoti? Nieko aš jam neduosiu. Paėmė vilkas vėzdą, priėjo prie ežiuko ir kad tvos per galvą. Tasai parkrito, bet po minutės atsikėlė ir vėl pjauna. Vilkas vis tiek dalintis nenori. Jam vėl vožtelėjo per galvą. Ežiukas pagulėjęs, po 5 minučių svyruodamas atsistojo. Paėmė dalgį ir sako:
– Velniškai trenkia į galvą, bet pjauti vistiek reikia...
Kaubojus užsuko į barą ir užsisakė penkiolika butelių viskio:
– Arklys nori gerti!
Arklys išgėrė, kaubojus atsiskaitė, o barmenas nustebęs klausia:
– O pats ar negersi?
– Ką jūs - aš gi už vairo!
|
